logo

Увійти
Ambasada2
studyLT
kurk
1381125765 turistinis logo
Годинники FAUST

Ukrainà (ukr. Україна) – tai didžiausia Europos valstybė (neskaitant Rusijos) išsidėsčiusi Rytų Europoje. Pietuose ribojasi su Juodąja jūra, rytuose su Rusija, šiaurėje – Baltarusija, vakaruose – Vengrija, Lenkija ir Slovakija, o pietvakariuose – Rumunija ir Moldova.

Valstybės modernioji istorija prasidėjo IX a., Ukrainai tapus senovės rytų slavų civilizacijos centru. Ši šalis, žinoma kaip Rus, tapo didžiausia ir galingiausia Europoje, tačiau XII a. iširo. Iškilus LDK, tapo jos dalimi., o XIX a. didžioji teritorijos dalis buvo įjungta į Rusijos imperijos sudėtį, mažesnioji – prijungta prie Austrijos-Vengrijos.

Po chaotiško periodo, pilno nepertraukiamų kovų ir keleto nepasisekusių bandymų paskelbti nepriklausomybę (1917–1921), Ukraina 1922 m. tapo viena pirmųjų SSRS respublikų. Ukrainos SSR teritorija buvo praplėsta į vakarus per Antrąjį pasaulinį karą ir 1954 m., prijungus Krymą. 1945 m. Ukrainos SSR tapo viena pirmųjų Jungtinių Tautų narių.

Ukraina atgavo nepriklausomybę sugriuvus SSRS 1991 m. Ukraina palaipsniui perėjo į rinkos ekonomiką, 8 metus patirdama recesiją. Pasibaigus šiam periodui, Ukrainos ekonomika ėmė staigiai augti, kasmet realiajam BVP padidėjant iki 8 procentų.

Šiandien Ukraina yra unitarinė valstybė, suskirstyta į 24 sritis, vieną autonominę respubliką (Krymas) ir 2 ypatingąjį statusą turinčius miestus: sostinę Kijevą ir Sevastopolį. Ukraina yra respublika su pusiau prezidentine sistema, turinti atskiras leidžiamąją, vykdomąją ir teisminę valdžias. Iš šalyje gyvenančių apie 45 mln. asmenų, 77,8 procentai yra etniniai ukrainiečiai, didžiausias tautines mažumas sudaro rusai, baltarusiai ir rumunai. Ukrainiečių kalba yra vienintelė valstybinė kalba, nors šalyje plačiai naudojama ir rusų kalba, kurią moka dauguma ukrainiečių. Dominuojanti religija yra stačiatikybė, kuri stipriai paveikė Ukrainos architektūrą, literatūrą ir muziką.

Šaltinis: Vikipedija

KAS YRA UKRAINA?

"Kas yra Ukraina? Ir kodėl ji turėtų kažką reikšti mums – lietuviams? Tokie du klausimai turėtų lydėti šią paskaitą. Joje ketinu pasidalinti savo įspūdžiais iš beveik mėnesio trukmės kelionės autostopu ir traukinais po šią šalį. Kelionės metu aplankiau keturis didžiuosius Ukrainos miestus: Lvovą, Kijevą, Charkovą, Odesą, - ir vieną autonominį regioną – Krymą. Kuo skiriasi visi šie miestai, kokius žmones juose sutikau, kokios buvo jų nuomonės tam tikrais klausimais, apie ką šnekėjomės ir apie ką tylėjome, skrodžiant, juodomis salėgražų galvomis nunokusiomis, Ukrainos stepes, kodėl Kijevo Rusia yra Juodoji, kas yra chacholai, kacapai ir ką reiškia hryvina, ką dabar veikia buvęs ir esamas Ukrainos prezidentas, kas yra putinizacija, kuo Odesa primena JAV, koks yra mietsas kuriame gimė 5nizza? – galbūt atsakysim į štai tokius klausimus.

Ir kodėl po galais Ukraina? Kodėl ne Indija, kodėl ne Italija ar Norvegija?

Todėl, kad Ukraina yra savotiškas mūsų Alter-ego. Gintautas Mažeikis, kartą kalbėdamas, tiesa, ne apie Ukrainą, o apie Baltarusiją, pasakė jog:
“Ilga bendra tapatybė yra pakankamas pagrindas manyti, kad tai, kas vyksta ne šiaip kaimyninėje šalyje, o šalyje – mūsų Alter-ego, kas atsitinka su gudų tapatybe, su jų istorine atmintimi, su jų kova dėl laisvės, nėra vis viena. Baltarusijos raida Lietuvai yra svarbiau nei bet kurios kitos valstybės plėtra: istoriniu, identiteto, kaimynystės, geopolitiniu, o ateityje ir ekonominiu, saugumo, kultūros ir kitais požiūriais. Baltarusija yra ne tas pat, kas yra kažkur ten, už jūrų marių, Egipte, o gal Afrikoje.”

Ukraina, kaip ir Baltarusija, yra Lietuvos reversas, tai yra tai, kas sėkmingai nugrūsta giliai į mūsų pasąmonę, tai ant ko labai nedrąsiai ir labai trapiai laikosi tai, kuo itin didžiuojamės - demokratijos ir laisvos visuomenės drapnėlės. Jau daugiau kaip dvidešimt metų sėkmingai stovime atsisukę nugarą į šią šalį, kurioje tiek visko, kas išsiilgta, išsižegnota, nudūsauta, prakeikta, pamiršta, niekada ir nematyta, o svarbiausia – kitur nesutinkama ir kas taip primena mus. Kviečiu į Ukrainą. Atsineškit klausimų ir nuomonių" - Karolis Dambrauskas.