logo

Увійти
Ambasada2
studyLT
kurk
1381125765 turistinis logo
Годинники FAUST

Ukraina lietuvių tapytojo akimis: Romualdos Urbanavičiūtės pokalbis su tapytoju Sauliumi Kruopiu

Kaip patekote į plenerą "Istorinė Volynė" Ukrainoje? Ir apskritai tai kelintas pleneras Jums buvo šiemet?

Pavasaryje teko būti Joniškio žemės ūkio organizuoto tapybos plenero „Vyšnios žydėjimas“ kuratoriumi. Dalyvavo keturios dailininkės iš Ukrainos. Tai buvo lyg koks simbolis, ir tada net minčių nebuvo, kad po gero mėnesio pačiam teks dardėti į Ukrainą, į tapybos plenerą „Istorinė Voluinė“ Rivne krašte. Pasirodo ten gyvena ir dirba iš Joniškio miesto kilęs verslininkas Gintaras Byla. Jo tėvelis ir sesuo gyvena Šiauliuose, yra aplankę mano personalines tapybos parodas „Laiptų“ ir „Šiaulių dailės“ galerijose. Lankėsi ir Nidos tapybos plenerų kolekcijos parodoje „Universiteto galerijoje“. Kadangi G. Byla gyvendamas Ukrainoje pažįsta daug dailininkų, tai jis mus du lietuvaičius ir pasiūlė į šį Rivne mieste organizuotą tapybos plenerą. Kiek daug gali vienas žmogus...ir šio žmogaus dėka buvo nutiestas dar vienas kultūrinis Tiltas iki Ukrainos.

20269829 1573050316099320 229367866 n
 
Kas tame plenere dalyvavo? Ir kur konkrečiai jis vyko? Kodėl pavadintas "Istorinė Volynė"? Kokios sąsajos su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste?

Jau nuo XIV a. Rivne miestas priklausė LDK. 1492 m., valdant Kazimierui Jogailaičiui, miestas gavo Magdeburgo teises. Po Liublino unijos 1569 m. atiteko Lenkijai. Vėliau, per antrąjį Abiejų Tautų Respublikos padalinimą 1793 m. miestas atiteko Rusijos imperijai. 1919 m. trumpai buvo Ukrainos Liaudies Respublikos sostine. Mums menininkams ten tikrai yra ką veikti, daug gražios architektūros, pilių ir vienuolynų, dėl to organizatoriai ir akcentuoja architektūrinius akcentus. Net pavadinimas „Istorinė Volynė“ aiškiai ir  rukdė i miškai nurodo mūsų pasirinkimo motyvus. Tačiau kai nuvažiavome į Karalienės Bona Sforcos pilį Kremenece, tapyti  mūrų nesinorėjo. Karalienė čia išgyveno apie 20 metų, jai šią nuostabią pilį ant kalno pastatė Žygimantas Senasis. Pilis smarkiai suniokota karų ir laikmečio. Čia ant aukšto kalno bene gražiausios lietuviškos pilies griuvėsiai, apipinti pasakojimais ir legendomis. Nuo kalno atsiveria puiki Kremeneco panorama. Kremenecas – poeto J. Slovackio gimtinė. Labai įspūdingas Kremeneco licėjaus kompleksas ir Šv Stanislovo bažnyčia. Didžiausias atradimas buvo mums kunigaikščio Ostragiškio miestas OSTROHAS.. Čia nutapiau savo pirmąją plenero drobę. Ostrogo pilis (ukr. Острозький замок) tai viduramžiais statyta gynybinė pilis dabartiniame Ostroho mieste (Rivnės srityje). Mūrinė pilis, tapusi kunigaikščių Ostrogiškių giminės lizdu, istoriniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėta 1386 m. Tuo metu tai buvo svarbus gynybinis įtvirtinimas, galintis atlaikyti ilgalaikę apsiaustį: turintis galingais kontroforsais paremtas storas sienas, nedideles šaudymo angas jose. Motyvą savo  rukdė i drobei pasirinkau būtent šią pilį ir tuos galingus bet išvaizdžius kotroforsus. Pasitaikė saulėta ir karšta diena, tad teko stoveti pavėsyje, po medžiu prie kelio. Susikaupti trukdė ne važiuojančios mašinos, bet senieji dar sovietiniai automobiliai „Lada“, Moskvičiai“, „Volgos“,“ Zaparožiečiai“. Ir kiti, nes jau labai norėjosi juos nufotografuoti. Dar vienas motyvas, lyg iš vaikystės- arkliukai su vėžimais, skubantys į netoliese esantį turgų. Ta mano pasirinkta pilis labai didinga (dabar ten muziejus). Ji iškilusi Kijevo Rusios laikų medinės pilaitės, kurią 1241 m. sugriovė totoriai, vietoje. Vilijos upės slėnyje ant 20 m aukščio piliakalnio kunigaikštis Daniilas Ostrogiškis pastatė donžoną, dar vadinamą Mūro bokštu. Vėliau, iki pat XIX a., jis buvo perstatomas ir šiandieną tai trijų aukštų akmens ir plytų mūro pastatas, tarnaujantis kaip įvažos vartai. Piliavietės gale dunkso labai  gražus Apvalusis bokštas, pastatytas gerokai vėliau – XVI a. Jo viršutinę dalį renesanso stiliumi įrengė Konstantinas Vosylius Ostrogiškis. Kadangi visi plenero dalyviai puolė tapyti šį bokštą gražuolį, aš nusileidau nuo kalno ir tapiau patį pilies ansamblį, sureikšmindamas tuos kontraforsus. Pirmame plane – ukrainietiška medinė bakužė su spalvingu sodu, daržu ir spalvingomis gėlėmis. Ostragiškiai buvo stačiatikiai ir pravoslavų šventovę savo rezidencijoje pastatė dar XV–XVI a. Lucko bokšte įrengtas knygos muziejus. Muziejus veikia ir pačioje Ostrogo pilyje (nuo 1913 m).

20269935 1573050012766017 1108410762 n

Ką jūs, Sauliau, dar ten tapėte? Ką tapė ir kokiomis technikomis tapė kiti dalyviai? Kokie įspūdžiai?

Tai iš tikro pats tikriausias pleneras, be išimčių – visi tapė gamtoje. Pirmoji kritika gal būtų dėl  nutapytų drobių , jos lyg iš  kokios studentiškos praktikos. Tapyba gan akademinė, ir realistinė. Pasirodė, kad dauguma jų ir liko studentai...nieko nepasikeitė per tuos dešimtmečius. Vienintelis Andrėjus Fedoseenko iš Charkovo buvo tikras ekspresionistas, dirbo labai kūrybiškai. Kiti nors ir profesionalūs, bet labai sausi. Borisas Eriominas atvyko net iš Dombaso. Jurijus Matvienko is Chmelnickio, kiti iš Užgorodo, Lucko.

Visi tapė aliejiniais dažais, tas mane labai džiugino. Kijevietis Vasilijus Krasiuka  siskyrė s  koloristas, gamtoje tapė tik dideles, metrins drobes, kulniuodamas daug kilometrų. Tos didžiulės jo šviežiai nutapytos drobės netilpo į jokią mašiną, ir jam pačiam tekdavo su ja grįžti pestute..Visi ukrainiečių tapytojai – tikri klasikai, pasiaukoję savo  siskyrė s ai profesijai. Tapė tikrai daug ir nuolat, kasdien nuo ryto iki vakaro. Daugiausia plenero darbų yra iš Voluinės Mežiryco vienuolyno ir jo apylinkių. Ten gyvenome savaitę ir čia buvo mūsų bazė. Labai profesionalus tapytojas, akademikas iš Vinicos miesto Mixailo Dovganj tapė vienuolius. Ypač įspūdinga jo drobė „Vienuolis, ikonų tapytojas“ buvo padovanota vienuolynui. Vienuolyną juosia aukšta tvora ir viduramžių gynybiniai bokštai. Tai taip pat kunigaikščių Ostragiškių palikimas. Aš paprašiau aukščiausiojo dvasininko batiuškos kad man leistų tapyti Šv. Trejybės cerkvės viduje pagrindinį altorių, spindintį auksu. Aplinka išties didinga, visi paveikslai išpuošti labai prabangiais auksiniais rėmais, dovanotais dar carienės Ekaterinos. Tapydamas čia daug valandų galėjau iš arčiau stebėti žmones ir liturgiją. Tai pasirinkau sąmoningai, kada gi daugiau gyvenime teks tokia galimybė su molbertu ir dažų dėže įsikurti pačiame cerkvės centre. Dar aplankėme ir moterų vienuolyną Gorodok miestelyje. Įvažiuojant tiltu per upelį atsiveria gražūs ir didingi vargonų formos vartai. Juos ir pasirinkau tapyti. Dviračiu iš miestelio atvykęs keturiolikmetis Maksimas Kuliničenko ilgai stebėjo mane, kaip aš tapau. Jis tikrai man  siskyrė, nors aš niekada nemėgstu  siskyr, jaučiu jų  siskyrė s ir energetiką. Susibičiuliavome, o kiek vėlialiau jis paslaptingai dingo. Atvyko rankose nešinu savo paveiksliuku, išklijuotu gintarėliais ir įteikė man, kaip dovaną. Su nuostaba turėjau priimti tai. Pasirodo čia iškasama labai daug gintaro, ir jis visur plačiai naudojamas. Aplink mus ganėsi karvės, lakstė ožiukai.Vienuolės mandagiai su mumis sveikinosi, nes dauguma jų dieną dirbo daržuose.
Išliko didžiulis įspūdis apsilankius Rivne vaikų dailės mokykloje įkurtoje dailininko Anatolijaus Martinenko.Ten dirba ir nuostabus dailininkas, poetas, publicistas Anatolijus Ivanenko. Plenere dalyvavo tapytojas Borisas Erominas net iš Mariupolio. Kiek erotinėmis kompozicijomis  siskyrė iš Užgorodo atvykusi dailininkė Olena Kondratiuk. Mūsų jaunimui reiktų pamatyti, kaip atrodo klasikinis pleneristas: rankose drobė, arba dvi, kėdutė ir sudedamas molbertas, o ant nugaros kuprinę su dažais.

20290006 1573049136099438 446020230 n
 
Kaip pleneras buvo organizuotas? Ar panašus į tuos, kuriuos organizuojate jūs? Gal teko dalytis patirtimi? O gal pakvietėte kai kuriuos tenykščius menininkus atvykti į Lietuvą?

Geras ir profesionalus klausimas. Sakyčiau praktinis. Mano patyrimu, tai labai lokalus, vietinės reikšmės tapybos pleneras. Mes su vilniečiu Arūnu Miliuku buvome vieninteliai užsieniečiai. Jis nėra mažas, sakyčiau vidutinis,  nes dalyvavo penkiolika dailininkų. Mes Nidos plenere įpratę kad dalyvauja aštuonių, net dešimties šalių tapytojai, todėl ir grupėje yra kartais apie trisdešimt dalyvių, su ir svečiais ir menotyrininkais. Nidoje mes ištirpstame, nes gyvename skirtingose viešbučiuose ir maitinamės laisvu  grafiku. Kartais kitų nesutinki daug dienų. Čia, šiame ukrainiečių organizuotame plenere buvome visi kartu, ir visi kartu lyg kokiu skambučiu kas duotų ženklą, eidavom vorele į kavinę, o vėliau, jau Rivne mieste į restoraną valgyti. Klausi ar teko dalytis patirtimi? Visa bėda yra tame, kad kol žmonės patys į duobę neikris, kitų patirties neklausys. Šiandienos žmonės skuba, nemoka susikaupti, yra išderinti materialaus gyvenimo poreikių ir ritmo, dėl to negali ir nemoka girdėti kito. Siūliau jiems savo žinias,- kaip juridiškai įforminti mūsų dovanotus paveikslus, nes ateity turės problemų... Jie labai džiaugėsi, kad suprato apie meno kūrinio autorines teises, bet taip ir nieko nepadarė, net paprastų dokumentų. Apie planus patylėsiu, nes šiandien kaip grybų pievoj  priviso daug nedėkingų ar pavydžių žmonių, kurie vagia ne tik idėjas, sąvinasi viską, net pavadinimus ir metodus. Net išduoda draugystę ar draugus, kaip kokie Judai už grašius...ir aš su tokiu elgesiu susiduriu nuolat ir stebiuosi žmonių primityvumu, sakyčiau ir bukumu. Atsakysiu Jums Romualda, taip, taip, geriausius jau pakvietėm į Lietuvą!
20292162 1573050049432680 455721874 n 
Ką davė būtent šis pleneras Jums kaip menininkui ir plenerų organizatoriui?

Kaip visada, daug atradimų: naujos ir nepatirtos emocijos, išgyvenimai, nauji draugai ir nenusakoma šalis. Klausi manęs kaip plenerų organizatoriaus, tai turiu kiek nuvilti, nes tie žmonės, tie dailininkai kurie organizavo.šį plenerą gavo jį kaip palikimą. Pasikeitė prieš pusmetį Rivne miesto dailininkų sąjungos pirmininkas, juo tapo skulptorius Petro Podolec. Gal dešimt metų šie tapybos plenerai buvo, o dabar tęsti turėjo jau kiti žmonės. Plenero kuratorius buvo vitražistas Viktoras Gvozdinskis. Abu šilti ir geri žmonės, tačiau to nepakanka. Aš pasigedau informacijos apie kraštą, apie tą vietovę, į kurią atvykome. Pleneristams nebuvo įteikta jokia informacija nei apie Rivne miestą, nei apie paslaptingus vienuolynus, kuriuose gyvenome. Pats ieškojau, cerkvėje pirkau leidinukus ir skaičiau, kad geriau pažinčiau tą aplinką kurioje atsidūriau. Nuolat burbėjau, duokite kokią knygą apie Rivne miestą, duokite....ir gavau, ukrainiečių kalba tik išvykstant. Būčiau ir pats nusipirkęs, bet taip nutiko, kad jokiame knygyne neteko būti. Vienuolynuose nusipirkdavau, nes man tikrai yra įdomu, istorija ir viskas, jeigu jau aš čia lankausi. Paskutinis apsilankymas buvo Sviato Uspenska Lavroje Počajeve, kur ypatingai šlovinamos relikvijos. Pačajevo Lavra - antras pagal svarbą Ukrainoje provoslavų vienuolynas ir ketvirtas visame provoslavų pasaulyje. Cerkvių kompleksą sudaro 16 šventovių, ypatingai šlovinamos relikvijos - Dievo Motinos pėda akmenyje, stebuklinga Počajevo Dievo Motinos ikona, ir šventojo Jovos palaikai (XVII a.), prie kurio sidabrinio karsto buvome. Šioje išvykoje nutapiau, kaip kiti pastebėjo, savo geriausią plenero paveikslą, kuriame tamsaus dangaus fone vaizdavau baltutėlius Pačaevo Lavros komplekso bokštus. Sugaišome net dvi valandas kol suradome reikiamą vietą tapybai. Kada esi išvykoje, laikas yra labai brangus. Plenero parodoje pasiūliau savo drobę būtent su šiuo motyvu.

20292198 1573049976099354 537797157 n

Manau, kad teks dar kartą grįžti, nes liko nenutapyta Lucko pilis. Apsilankėme čia plenero pradžioje, tai Kunigaikščio Gedimino sūnui Liubartui statyta Lucko pilis. Istorinė pilis, joje XV a. vyko Europos valdovų suvažiavimas, kuriame gimė idėja karūnuoti Lietuvos didįjį kunigaikštį Vytautą. Čia paskutinius gyvenimo metus praleido kunigaikštis Švitrigaila. Labai sujaudino vienas paminklas, skirtas  1941 m.bolševikų nužudytiems per vieną parą ukrainos patriotams. Jų buvo apie 4000. Paskutinę dieną lankėmės ir Dubno mieste įkurtame dar  XII a. kuriame nutapiau Dubno pilies akvarelę. Šią pilį taip pat statė Konstantinas Ostrogiškis. Čia daug požeminių kazematų, kurių likučiai išlikę. Stebino tai, kad mes ankščiau nieko nebuvome girdėję apie šias vietas. Peršasi mintis, kad iš mūsų buvo atimta mūsų bendros LDK istorijos pasididžiavimo puslapiai. „Skaldyk ir valdyk“ principu buvo išardyta LDK valstybė jungianti Lietuvą, Gudiją ir Ukrainą. Šiandien trys tautos turi skirtingus gyvenimus, valstybines sandaras ir dirbtinai jas politikai nutolino vieną nuo kitos. Net į Ukrainą tiesiai negaliu nuvykti, nes turiu pirkti brangią Baltarusijos tranzitinę vizą. Važiavome aplink, per Lenkiją, Balstogę ir Lubliną. 2 val vėžliškai judėjome pasienio zona, kur dar vis yra eilės. Pagaliau mes Ukrainoje. Toks svetingas kraštas, savo dvasia labai mums artimas ir mielas. Kartą kavinėje grupelė žmonių kalbėjo ukrainietiškai, bet ta vibracija ir kalbos melodingumas man pačiam netikėtai priminė mūsų lietuvių kalbą. Taip ir pasakiau jiems, kad esu sužavėtas ir nustebintas. Dailininkai iš Vinicos nenorėjo mus išleisti Lietuvon,  sako važiuojam su mumis, ten, Vinicos apylinkėse būtent liepos 25 d ptrasideda didžiulis, panašus į Nidos  tapybos plenerą, renginys, kuriame dalyvaus apie trisdešimt dailininkų. Pažadėjome būtinai dalyvauti 2018 metais.

 

Відвідувачі, які знаходяться в групі Гості, не можуть залишати коментарі в даній статті.

13 червня відбудеться концерт литовського гурту Biplan у столичному арт-клубі 44, а згодом і в Криму. Jei turit dra...

Запрошуємо до столичної філармонії Šiaulių universiteto merginų choras "Pavasaris" kartu su Kijevo merginų choru "V...

Jeigu sudėtume Lietuvos ir Ukrainos vėliavų spalvas, gautųsi aguonų bei rugiagėlių laukų, sušildytų geltona saule, s...