logo

Увійти
Ambasada2
studyLT
kurk
1381125765 turistinis logo
Годинники FAUST

Kijevo lietuviai atšventė savo draugijos 25-metį... Net dabar, jau praėjus kuriam laikui po jubiliejaus, sunku suvokti šio įvykio svarbą. Ypač tiems, kurie ir buvo tas negausus tada ratelis entuziastų, kurie labiau už viską troško kalbėti lietuviškai, bendrauti su žmonėmis, kurie turi tokį svarbų visus vienijantį bruožą – meilę savo Tėvynei, tėviškei. Reikia prisiminti, kokie tada buvo laikai – Sovietų imperija, kurioje visokios tautinės bendruomenės visada kėlė įtarimą, jau byrėjo, Lietuva jau paskelbė apie savo nepriklausomybės atkūrimą (jau buvo priimtas Kovo 11 aktas), Ukrainoje, kuri šiaip dar buvo patikimas Sovietų Sąjungos bastionas, jau veikė Ruch‘as, Helsinkio grupė, stiprėjo tautinės savimonės daigai. Tada atgijo ir pareiškė apie savo egzistavimą daugelis Ukrainoje gyvenančių tautybių – 90-aisias susikūrė ne tik lietuvių, bet ir estų, vokiečių, lenkų, čekų, azerbaidžaniečių ir daugelis kitų nacionalinių draugijų. Reikia pasakyti, kad tos draugijos, kaip ir mūsiškė, kūrėsi grynai pačių tautinių mažumų atstovų pastangomis – tai buvo idealus „apačių iniciatyvos“ pavyzdys. Valdžiai teko šį faktą pripažinti ir įteisinti.

Nors 25 metų laikotarpis yra nemažas, tačiau mes džiaugiamės, kad mūsų draugijos gretose yra žmonių, kurie visus tuos metus buvo draugijoje, ne tik buvo, bet aktyviai dalyvavo jos veikloje, savo energija įkvėpdavo kitus, vėliau prisijungusius jos narius. Viena draugijos įkūrimo idėjos autorių, iniciatyvinės grupės narė ir vėliau draugijos pirmininkė Rūta Malikėnaitė pasakė: „Kaip džiugu, kad visi tie, kurie buvo draugijos įkūrimo dieną, išliko jos nariais iki šiol“ (žinoma, turimi omenyje tie, kurie neišvyko į Lietuvą ar Anapilin). Galima būtų pridurti: kaip džiugu, kad tai, apie ką pati Rūta su savo bendraminčiais tik svajojo, buvo įgyvendinta: draugija gyvuoja, jos gretas nuolat papildo nauji nariai, draugijoje veikia saviveikla, lituanistinė mokykla (jubiliejaus išvakarėse po kelerių metų pertraukos kaip tik buvo atnaujinta jos veikla), egzistuoja ir savo ruožtu reiškiasi Lietuvių jaunimo sąjunga... Vadinasi, tas žingsnis tvankią 1990 metų gegužės 17 dienos popietę nebuvo klaida, vadinasi, draugija iki šiol reikalinga, jos buvimas turi prasmę ir, reikia tikėtis, turės ir ateityje...

Na, o dabar norėtųsi aprašyti patį šio gražaus ir prasmingo jubiliejaus minėjimą spalio 21 d. Jis įvyko gražioje salėje, Kijevo Mokytojų namuose, pačiame Kijevo centre. Salė buvo pilna žmonių, įvairiu metu prisijungusių prie draugijos veiklos, jų šeimų narių, tiesiog pažįstamų, oficialių Ukrainos įstaigų ir Lietuvos diplomatijos atstovų, kitų tautinių draugijų narių, atėjusių pasveikinti Kijevo lietuvių su jų švente. Salės atmosferoje tvyrojo džiaugsminga euforija, būdinga seniai nesimačiusių, bet vienas kitam artimų žmonių susitikimams. Nedideliame fojė buvo surengta draugijos istorijai skirtų nuotraukų paroda, aidėjo džiaugsmingi vieni kitus atpažinusių draugijos narių šūksniai. Nors širdies gilumoje mes visi dar jauni, bet, reikia pripažinti, kalbos sukosi apie vaikų ir netgi anūkų pasiekimus, buvo prisiminti tie, kurių jau nebėra su mumis. Tautiniais rūbais pasipuošusios choro „Viltis“ dalyvės dalijo atminimo ženklelius ir trispalvius kaspinus. Buvo labai malonu išvysti ukrainiečių poetą, vertėją iš lietuvių kalbos (išvertė k. Donelaičio „Metus“, čia ne juokas!) Dmytro Čeredničenką, kuris pastaruoju metu pasirodo viešumoje labai retai. Visaapimančios meilės ir geranoriškumo atmosfera tvyrojo viso minėjimo metu, liaudis nuoširdžiai plojo ir koncerto dalyviams, ir paminimiems draugijos veteranams, ir oficialiems asmenims, atvykusiems mūsų pasveikinti.

Minėjimas yra minėjimas, šis žanras nelabai leidžia atitrūkti nuo kanono. Čia reikia sutalpinti ir oficialiąją dalį (kuri yra labai reikalinga, bet neturi labai užsitęsti), ir pačios draugijos kolektyvų pasirodymus (iš kuklumo buvo paliktas minimumas), ir svečių koncertiniams numeriams, kurių buvo labai įvairių ir visokiems skoniams tinkančių – nuo autentiško folkloro iki operos arijų.

Visą vakarą eigą profesionaliai moderavo gražių ir jaunų vedėjų duetas: Julija Chlopenova ir Antonas Provalovas. Choras „Viltis“ kaip visada įkvėptai sudainavo G. Abariaus ir A. Antanavičiaus dainą iš Pasaulinės lietuvių dainų šventės repertuaro „Širdžių kalba“. Ši daina – tai tarsi meilės ir ištikimybės Lietuvai priesaika, ji visada sulaukia atgarsio lietuvių širdyse.

Vakaro vedėjai priminė draugijos įkūrimo aplinkybes, apibūdino to meto politinę situaciją, pabrėžė to meto Kijevo lietuvių siekius ir lūkesčius. Į sceną kviečiami draugijos veteranai, iki šiol besireiškiantys kaip aktyvūs nariai: Rūta Malikėnaitė, Liongina Gajevskaja, Onutė Tkačenkienė, Virginija Aleksiukienė, Aušra Taranenko, Dmytro Čeredničenka, – bei visų metų draugijos pirmininkai: Juozas Valteris, Violeta Jančuk, Dalia Makarova, Ina Žilienė, Bronislovas Kostigovas ir dabartinė pirmininkė Virginija Choruža. Visi jie buvo pagerbti garbės raštais ir atminimo medaliais. Dmytro Čeredničenka, vienas draugijos įkūrimo iniciatorių, daugiametis jos narys ir nuoširdus Lietuvos draugas, perskaitė Lietuvos įvykių įkvėptą eilėraštį „Lietuva – tai laisvės simbolis“.

Toliau koncerte skambėjo mūsų pasveikinti atvykusių profesionalių dainininkų atliekamos italų ir ukrainiečių dainos.

Kitas svarbus oficialus momentas – Lietuvos diplomatų sveikinimas. Mūsų pasveikinti atvyko Lietuvos Respublikos užsienio reikalų viceministras Mantvydas Bekešius ir Lietuvos Respublikos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Ukrainoje Marius Janukonis. Diplomatai priminė, kad Lietuva visada palaikė ir palaikys savo tautiečius užsienyje, skatins įvairiapusę draugijos veiklą. M. Bekešius pareiškė, kad nors Ukrainoje veikė oficiali diplomatinė atstovybė, bet kiekvienas lietuvis savo ruožtu yra Lietuvos ambasadorius, galintis prisidėti prie Lietuvos vardo garsinimo ir draugiškų jausmų Lietuvos atžvilgiu įtvirtinimo tose srityse, kurių nepasiekia oficiali diplomatų veikla. Pareigūnai apdovanojo garbės raštais ir atminimo dovanomis aktyviausius draugijos narius.
Ypač prasmingas mūsų draugijai, kuri pavadinta Maironio, savo laiku vieną semestrą studijavusį Kijevo universitete, vardu, buvo Maironio giminaičio (jo sesers anūko) Mindaugo Babono sveikinimas.

Toliau nuskambėjo Kijevo lenkų kultūros draugijos pirmininkės Viktorijos Radik sveikinimas, kurį ji užbaigė nuotaikingomis lenkų liaudies dainomis (nuskambėjo „Góralka Halka“ ir „Szła dzieweczka do laseczka”).

Toliau žodis buvo suteiktas kitoms Ukrainos lietuvių draugijoms, kurių atstovai atvyko mūsų pasveikinti: Vinicos, Dniepropetrovsko, Nikopolio ir Zaporožės. Tos draugijos susikūrė tam tikra prasme įkvėptos Kijevo lietuvių pavyzdžio, sekė tomis pėdomis, todėl jų sveikinimas buvo itin šiltas ir nuoširdus. Prie kitų Ukrainos miestų atstovų sveikinimų prisijungė ir Ukrainos lietuvių bendruomenės pirmininkė Dalia Makarova, kuri kartu yra ir aktyvi Kijevo draugijos narė. Šiltai mus pasveikino ir Nacionalinių kultūrinių draugijų tarybos pirmininkas Ašotas Avanesianas.

Toliau sekė įvairios dainos – ir ukrainiečių, ir italų, ir azerbaidžaniečių kompozitorių. Ypač įstrigo į atmintį lyrinis sopranas Ala Rodina, atlikusi garsiąją V. Belinio „Casta Diva”, nepaprasto grožio ir įtaigumo pasaulinio garso kūrinį.

Atlikėja, kuri pasirodė po operos primadonos, nėra tokia patyrusi ir garsi, bet aplodismentų ji susilaukė nė kiek ne mažesnių – toliau dainavo septynmetė Aurelija Blažytė, dar visai jauna, bet jau galinti didžiuotis kelių svarbių konkursų nugalėtojos laurais. Ji drąsiai atliko Lauros Remeikienės dainą „Nai, nai, nai”.
Toliau savo galingu balsu mus pradžiugino Azerbaidžano kultūros centro pirmininkas Gurbanas Abasovas, sudainavęs ukrainietišką ir azerbaidžanietišką dainas.
Šio teksto autorės nuomone, pats įspūdingiausiais numeris buvo Kijevo T. Ševčenkos universiteto studenčių ansamblio „Jasnycia” pasirodymas. Šios nepaprastai dvasingos ir balsingos merginos, apsirengusios puošniais autentiškais ukrainietiškais kostiumais atliko lietuvišką sutartinę „Turėja liepa, lioj taduvėla”! Prie numerio prisidėjo Kijevo lietuvių kultūros draugijos ansamblis „Sesulės“, sušokęs improvizuotą šokį. Mano manymu, tai buvo koncerto kulminacija, numeris, nuo kurio kūnas ėjo pagaugais!

Bet tolimesni numeriai irgi nenusileido savo profesionalumu. Tai būta ir liaudies dainų, ir fortepijono muzikos (pianistas M. Merzlikinas atliko lyriškąją M. Skoryko „Melodiją“), ir rimto operos dainininkų repertuaro pavyzdžių. Žiūrovams buvo padovanotos tikrai nepamirštamos akimirkos.

Toliau dainavo choras „Viltis“ („Atskrend‘ sakalėlis“), šoko „Sesulės“, sulaukę šiltų žiūrovų aplodismentų.

Koncertą užbaigė Ukrainos nusipelniusios artistės Ineš Kdyrovos pasirodymas. Ši jauna, balsinga ir charizmatiška atlikėja savo profesionaliai ir įkvėptai atliktomis dainomis patiko ir jauniems, ir senjorams, ir vyrams, ir moterims. Ji pati yra Krymo totorių bendruomenės narė, todėl nepaisant įtempto gastrolių grafiko visada sutinka palaikyti kitas tautines bendruomenes. Paskutinę dainą, „Visi mes Tavo, Ukraina, vaikai“, kartu su Ineš atliko visi koncerto dalyviai. Tai buvo jaudinantis ir iškilmingas akordas!

Koncertas baigėsi, bet skirstytis nesinorėjo. Dar gana ilgai žmonės bendravo, fotografavosi, dalinosi prisiminimais, kūrė naujus planus. Kas žino, gal šio vakaro metu gimė naujos draugijos veiklos koncepcijos, buvo planuojamos naujos formos. O tai reiškia, kad draugija nepavirto archeologine iškasena ir muziejaus eksponatu, kad ji – gyvas organizmas, nuolat atsinaujinantis, įgaunantis naujų jėgų, įkvepiantis naujas lietuvių kartas.

Autorė: Aušra Taranenko

Відвідувачі, які знаходяться в групі Гості, не можуть залишати коментарі в даній статті.

Įvairiuose pasaulio universitetuose veikia apie 40 lituanistikos (baltistikos) centrų. Šiandien pirmą kartą posėdžiav...

З 5 липня низькотарифна авіакомпанія WIZZAIR відкриває прямі регулярні рейси Жуляни-Вільнюс Bendrovės „Wizzair“ kom...

Благодійний проект "Книжечки з історії для дітей із сіл" презентував своє нове видання "Русь і ВКЛ" Книжка вийшла кош...