logo

Увійти
Ambasada2
studyLT
kurk
1381125765 turistinis logo
Годинники FAUST

Neretai laikome save mažais, nereikšmingais, nematomais, nelemiančiais. Dažniausiai manome, kad nieko pakeisti negalime, retesniais kartais ieškome būdų, kaip tai pakeisti. Galvojame, kaip padaryti, kad būtume žinomi, su niekuo kitu nesupainiojami. Manome, kad geriausias būdas pranešti apie save yra įvairios valstybės finansuojamos grandiozinės viešųjų ryšių strategijos, kampanijos. O būtent Ukrainos-Lietuvos atvejis byloja, kad yra visai kitaip.

Kiek būtų reikėję pinigų išleisti, kad tokia akcija Kijeve būtų įvykusi mūsų paliepimu? Galbūt būtume galėję nusamdyti tuos kelis šimtus žmonių, kurie Trispalvę būtų pratempę Kijevo centru, bet ar būtų kam nors tai rūpėję be konteksto, kuris dabar yra? O kiek būtų reikėję pinigų išleisti tam, kad viešaisiais ryšiais, reklamomis ir tuščia diplomatija „smegenis išplauti“ tiek, kad be priežasties jie būtų tai visgi padarę savo noru? Vargu ar tai apskritai pavyktų, vargu ar nupirkta akcija būtų suteikusi bent dalį džiaugsmo, kurį suteikė tikras dalykas.

O juk viskas natūraliai įvyko ne dėl reklamos, o dėl realių darbų, realios paramos, realaus palaikymo, nuoširdumo, laikysenos. Jei tik sugebėsime visai tai puoselėti net ir tada, kai baigsis karas ir Ukraina laimės, turėsime tarp tautų užsimezgusią tokią draugystę, kuri daug kartų pranoks tą, kuri tarsi turėtų egzistuoti su etniškai, kalbiškai ir geografiškai kaip įmanoma arčiausiai esančios Latvijos. Nes ši draugystė bus mūsų pačių sąmoningai sukurta, o ne nulemta nuo mūsų nepriklausančių procesų ir jų pasekmių.

Lietuva, kad ir kokia maža tais matais, kuriais Valstybę skuba apibrėžti enciklopedijos, jau yra labai didelė matais, kurie iš tikrųjų yra svarbūs. Dar Lietuva yra didi. O šis matas daug svarbesnis ir tikrai nėra lengvai pasiekiamas tais paprasčiausiais matais skaičiuojamoms ir skaičiuojančioms didžiausioms valstybėms. Yra tokių, kurios galbūt niekad ir nebepažins tikros didybės. O mes esam didūs. Čia, Lietuvoje, ten, Ukrainoje, vis labiau tokiais tampame ir taip matomi esame tarptautinėje arenoje.

Kasdien prisiminkime, kad svarbūs ir žinomi tampame darydami darbus, kuriuos tiesiog reikia padaryti. Darbus, kuriuos niekas netikėjo, kad mes galime padaryti. Tai patys įvairiausi darbai. Labai paprasta tiesa, kad šie, teisingi, darbai kažkokiu būdu visuomet randa būdą patys apie save ir jų kūrėją pranešti. Ir jokios grandiozinės strategijos nebereikia. Ir ši tiesa nėra viena iš tų, kurių pradžioje sakome „kad ir kaip banalu“. Banalu yra sakyti „KAD IR KAIP BANALU, bet darbai kalba už save“, „KAD IR KAIP BANALU, bet myliu“. Tik taip sakydami, padarome tas sąvokas banaliomis, nes dirbti, aukotis ir mylėti tiesiog nėra banalu.

Reikalaukime daugiau iš savęs ir kitų, nustebinkime save ir kitus, būkime svajotojais ir idealistais, bet darykime realius darbus, kad tie idealai virstų kūnu, nemanykime, kad yra vienas galutinis tikslas ir užkopę ant vieno kalno, kaskart nedvejodami ieškokime aukštesnio. Niekad nepamirškime praeities, bet gyvenkime šiandien ir planuokime rytdieną. Didiesiems palikime dydį, o patys būkim didūs. Jau senai vergams palikom vergo naktį klaikią, jau pabudom, jau ir atsikėlėm, jau apverkėm sunkią lemtį (to irgi reikėjo) – atėjo laikas ir kažką nuveikti.

100 metų Valstybės atkūrimo, 25 metai Nepriklausomybės atkūrimo, 10 metų Europos Sąjungoje ir NATO, tūkstančiai asmenybių jau nė sekundę negyvenusių vergovėje įpareigoja, reikalauja ir su kiekviena diena palieka vis mažiau teisės dėl savo problemų kaltinti kitus.

Tiesiog padarykime tai, ką reikia padaryti šiandien.

Autorius: Šarūnas Matulevičius

Відвідувачі, які знаходяться в групі Гості, не можуть залишати коментарі в даній статті.

Žinomas Druskininkų kalvis Juozas Kavaliauskas kviečia į tradicinė kultūros šventę „EtnoSvit“ Kijeve. Gegužės 15–17...

2015 m. kovo 10 d. Ukrainos nacionaliniame akademiniame operetės teatre Kijeve iškilmingai paminėtos Lietuvos Nepriklaus...

У литовському місті Каунасі встановили пам’ятну дошку відомому українському політику та військовому командиру ХХ столітт...