logo

Увійти

Autorė: Ūla Jasiulevičiūtė

Susikroviau daiktus ir neramia širdimi ankstyvą penktadienio rytą pajudėjau link Seimo. Nedaug žmonių žinojo, jog išvažiuoju į Ukrainą, o daugumą tų, kurie žinojo, sakė, kad manęs laukia guminės milicijos lazdos (bananai), ašarinės dujos ir kiti pavojai. Aš net nesiruošiau jų klausyti ir nusprendžiau bet kokia kaina ten išvažiuoti. Jeigu prieš kiekvieną spontanišką įvykį galvočiau vien tik apie pavojus, turbūt, nieko įdomesnio gyvenime ir nenuveikčiau. Nors nori nenori nepaaiškinamas nerimas širdyje išliko iki tol, kol nusigavau iki autobuso.

Maniau, kad bus vien tik vyresnio amžiaus žmonės, tačiau kolektyvo daugumą sudarė jaunimas. Buvo ir studentų, ir jau dirbančių, ir pensininkų. Mus pasitiko neramus šurmulys ir pora žurnalistų, kurie man ir mano kurso draugui Mantu Krasnickui, einant link autobuso, įsijungė kameras. Aš net pasistengiau demonstratyviai atmesti plaukus nuo veido, kad nelikčiau nepastebėta. Prie autobuso stoviniavo žmonės, baigdami pūsti cigarečių dūmus ir nekantraudami pradėti kelionę. Į autobusą iš Seimo sunešėm apie 30 Lietuvos respublikos vėliavų taip pat ir keletą vėliavų su Vyčio atvaizdu.

Pagaliau autobusas pajudėjo link pirmo sustojimo – Liublino. Turėdama laisvo laiko paklausiau poros keleivių nuomonės – kodėl jie nusprendė važiuoti į šią kelionę. „Jaunystės prisiminimai... Ir politikos prisiminimai, valstybiniai prisiminimai. Aš turiu pačius gražiausius prisiminimus iš Kijevo dar anų laikų, kadangi aš ten važinėdavau į didelę gamyklą, kur aš taisydavau savo profesionalią fotografijos aparatūrą“ , - teigė 74 metų fotomenininkas Liudas Verbliugevičius, pats save vadinantis „jaunu seneliu“. 38 metų verslininkas Darius Abromaitis, kuris didžiąją kelionės dalį šalia savęs turėjo kompiuterį, kad galėtų mums pranešti apie Ukrainoje esamą padėtį, atsakė, jog tik sužinojus apie šitą kelionę pirma mintis buvo noras viską pamatyti savomis akimis.

Žurnalistikos pirmo kurso studentas devyniolikmetis Mantas Krasnickas sakė, jog jis taip pat norėjo viską pamatyti gyvai, būdamas įvykių sūkuryje, o ne sužinoti sausus faktus iš žiniasklaidos. Džiaugiuosi, jog jam pavyko įtikinti tėvus išleisti į kelionę. „Visų pirma – solidarumas. Man svarbu, kad ukrainiečiai žinotų, jog mes juos palaikom ir tai darom ne tik nuo fotelių, bet ir šaldami su jais Maidane“, - pasakojo 32 metų prekybos vadybininkas Robertas Skamarakas, pateikęs ne vieną priežastį, kodėl jis norėjo vykti į Ukrainą.

Kai pasiekėme Lvovą, buvo vėlu, nes stojome pailsėti Liubline ir užstrigome Lenkijos pasienyje su Ukraina. Deja, bet nespėjome sudalyvauti planuotame masiniame mitinge miesto centre. Kai atėjome į aikštę, joje buvo likę apie 50 žmonių sutūpusių aplink kurstomą ugnį, tačiau net tada pajutome ten buvusią pakilią nuotaiką. Vietiniai gyventojai, planavę aikštėje likti per naktį, mūsų klausė, iš kur mes ir kodėl mes čia atvykome. Rimto veido ukrainietis iškilmingai užrišo vienam mūsų delegacijos nariui Ukrainos vėliavą ant pečių ir stipriai paspaudė ranką.

Dalis mūsų apsistojo „Apple“ viešbutyje, kita – pas Lvove gyvenantį estą. Viešbutis buvo apgailėtinos būklės, tačiau atitinkantis savo kainą – 9 eurai už parą. Negalėjome atsistebėti savininkų svetingumu: ryte lietuvių laukė ne tik patiekta arbata ir šiltos bandelės, bet ir virtų koldūnų puodai, bei stiklelis kai ko stipresnio.

Kitą rytą išvažiavome į Ukrainos sostinę – Kijevą. Visą kelionę mūsų grupės neoficialūs vadovai Andrius Tamulis ir Tadas Langaitis nepaleido telefonų iš rankų, nes turėjo suderinti vietą, kurioje mes galėtume nakvoti. Be to, per visą kelionę Ukrainos kelių policija mus buvo sustabdžiusi net penkis kartus, norėdama patikrinti vairuotojų dokumentus. Neabejoju, jog jiems nepasitikėjimą sukėlė mūsų autobusas su lietuviškais numeriais.

Kijeve nakvynę mums parūpino vietiniai gyventojai, turintys laisvų patalpų apgyvendinti atvykusius protestuotojus. Aišku, sąlygos nebuvo pačios geriausios, nes teko miegoti ant grindų, tačiau niekam tai nerūpėjo – stogą virš galvos gavome nemokamai. Įsikūrę nedelsiant išvažiavome link pagrindinės aikštės. Galima sakyti, jau matėme savo kelionės tikslą, tačiau mus ir vėl sustabdė milicija, kuriai buvo paaiškinta, jog mes vykstame kaip turistai aplankyti netoli aikštės esančios filharmonijos. Nežinau patikėjusi ar nepatikėjusi milicija nusprendė mus šiek tiek palydėti. Suteikusi mums garbingą palydą – pavažiavusi porą šimtų metrų milicija mus paliko. Pagaliau mes galėjome išsitraukti vėliavas. Paėmusi trispalvę į rankas ir atsistojusi į vieną vorą kartu su tautiečiais, pajaučiau per kūną bėgiojančius šiurpuliukus. Filharmonijos languose matėme mūsų paradu susidomėjusius ir prabangiais kostiumais pasipuošusius dainininkus.

Netrukus pasiekėme savo kelionės tikslą – mes įžengėme į Maidaną. Gausybė Lietuvos vėliavų plevėsavo kartu su Ukrainos ir Europos vėliavomis. Aš žiūrėjau į Ukrainos žmonių sušalusius, bet laimingus veidus, mačiau, kaip pradeda šypsotis jų akys, kai pastebėdavo mūsų būrį. Jie mums mojavo, dėjo rankas prie krūtinės ir nuolatos dėkojo. Supratau, kad toks pakilus jausmas , kurį tuo metu jaučiau žingsniuodama aikšte, yra patiriamas tik porą kartų gyvenime. Mes atvažiavome paremti Ukrainos tautos ir gavome iš jos atsaką. Tokiomis aplinkybėmis galima suprasti, kas yra solidarumas, bendradarbiavimas tarp tautų, kas yra vienas kito palaikymas ir supratingumas tarp žmonių, kuriuos matai pirmą kartą gyvenime. Pirmas įspūdis, vos įžengus į aikštę, buvo stipriausias. Atsimenu, šnekėjom su Mantu, kad pagaliau mes čia atvykome, mes atvykome ten, kur yra sutelktas ne tik Lietuvos, bet ir viso pasaulio dėmesys.

Kurį laiką stovėjome aikštėje, mojavome savąsias vėliavas kartu su ukrainiečių žydrai geltonomis ir klausėmės, ką dainuoja atlikėjai scenoje. Nors ukrainietiškai nesupratome, svarbu buvo tiktai būti kartu su Ukraina. Žmonės vienas po kito siūlė mums arbatos, saldainių ir sumuštinių. Vėliau mes pajudėjome link protestuotojų užimtos Rotušės. Tam, kad ten patekčiau, man reikėjo stovėti gana ilgą eilę. Sulaukiau daugybės klausimų, nes maždaug 90 proc. visų žmonių, kurie mane užkalbino, nežinojo, kokios šalies vėliavą nešu rankose. Tiek jauni, tiek vyresnio amžiaus žmonės mums dėkojo už tai, kad atvažiavome jų palaikyti. Jaučiau, jog ukrainiečiai labai vertino mūsų paramą ir nepasididžiavo jos priimti.

Prie Rotušės durų budėjo veidus kaukėmis prisidengę protestuotojų savanoriai, kurie įleidinėjo ir išleidinėjo žmones iš pastato. Viduje vaizdas neapsakomas. Kažkada prieš porą savaičių tai buvo prabanga tviskantis pastatas, kuriame buvo įsikūrusi Kijevo miesto savivaldybė, dabar pastatas virto landyne. Ant kiekvieno kampo ilsėjosi nuvargę ir sušalę protestuotojai, pagrindinėje salėje mačiau vieną iš septynių medicinos punktų, ant kilimėlių miegojo mitingo dalyviai apsikloję Ukrainos vėliavomis. Garbingiausioje vietoje, ant pakylos, kur turėtų sėdėti aukščiausieji komisijos nariai ar teisėjai, sėdėjo keletas jaunuolių, kurie buvo susikėlę kojas ant stalo ir įdėmiai stebėjo praeinančius. Salės balkonuose buvo iškabinti plakatai, skatinantys nepasiduoti, koridoriuose pilna drabužių, taip pat savanorių, dalinančių arbatas ir maistą. Srautas pastoviai judėjo, žmonės keitėsi, vieni pavargę ateidavo, kiti atsigavę išeidavo. Vargiai būtum radęs laisvesnį plotą.

Pagrindinėje salėje mus užkalbino žurnalistas iš Varšuvos radijo. Jis klausė, iš kur mes ir kodėl mes čia, klausė, ar tikim, kad revoliucija pavyks, klausė, kaip manome, ar tokių protestų pagrindinė varomoji jėga yra jaunimas. Iš tiesų, visi, kurie mumis domėdavosi , užduodavo tokius pačius klausimus. Jei paklausdavo mano nuomonės, ar revoliuciją įvyks, aš nežinodavau, ką atsakyti, nes niekas nežino, kaip pasisuks įvykiai, niekas nežino, ar tai pareikalaus aukų ir ar žmonės pajėgs išsilaikyti prieš valdžios spaudimą nutraukti mitingą.

Prieš vidurnaktį sužinojome, kad lietuviai yra kviečiami ant scenos tarti sveikinimo žodžio. Mes užlipome ir išgirdome, kaip mus sveikina tūkstančiai protestuotojų. „Molodci“ (šaunuoliai), – šaukė jie ir aš tiesiog netvėriau savame kailyje iš džiaugsmo. Tadas Langaitis visus angliškai pasveikino ir pasakė, jog paprasti lietuvių piliečiai, ir jauni ir seni išreiškia solidarumą Ukrainai, ją palaiko. Kiekvieną T. Langaičio ištartą frazę lydėjo pritariami minios šūksniai. Lygiai vidurnaktį į scena užlipo Ukrainos popmuzikos atlikėja Ruslana Lyžyčko – aktyvi opozicijos šalininkė ir 2004 metų Eurovizijos nugalėtoja. Prie scenos susirinkusiai miniai įjungus mobiliųjų telefonų švieseles buvo sugiedotas Ukrainos himnas, vėliau susirinkusieji sukalbėjo maldą. Stovėjome priešais milžinišką minią, matėme mėlyną švieselių jūrą, lengvai krintantį sniegą ir širdimi dainavome kartu su Ukraina. Aš nesu tikinti į Dievą, tačiau nusileisdama saviems principams ir iš pagarbos svarbiam ritualui, tyloje kartu su aikštėje stovėjusiais vyrais, moterimis ir vaikais suglaudžiau delnus maldai. Kai nulipome nuo scenos ir ėjome per aikštę, mus lydėjo plojimai ir šypsenos – protestuotojai mums dėkojo.

Nusprendėme dar porą valandų pasilikti aikštėje ir pabendrauti su ukrainiečiais. Labai apmaudu, kad nemokėjau ukrainiečių ar bent jau rusų kalbos, nes tiek daug norėjosi jų paklausti: kokios jų nuotaikos, ką jie jau yra patyrę ir ar jie pasiryžę išlikti iki pat demonstracijų galo. Tik jaunimas mokėjo angliškai, visi kiti stengėsi gestais ir daugeliui suprantamais rusiškais žodžiais paklausti jiems rūpimų klausimų. Prie manęs priėjo ukrainietis ir kaip visi pasidomėjo, iš kokios mes šalies. Sužinojęs jis paklausė, ar aš kalbu rusiškai. Išgirdęs neigiamą atsakymą jis nusijuokė ir pasakė, kad man labai dėl to pasisekė. Tai – ne pirmas atvejis, kai aš girdžiu, jog ukrainiečiai pradėjo vengti šnekėti rusų kalba.

Kai vaikščiojome už pagrindinės scenos įsikūrusiame palapinių miestelyje, pamačiau grupelę vyrukų, kurie sėdėjo ir šildėsi prie ugnies. Nusprendžiau juos nufotografuoti. Vienas iš jų, pamatęs mane išsitraukiančia fotoaparatą, užsidengė skarele veidą ir po poros sekundžių priėjo pakalbėti. Jis puikiai šnekėjo angliškai. Papasakojo man, kad Maidane budi jau nuo antradienio ir žada pasilikti dar ne vieną dieną. Vaikinas slėpė savo veidą todėl, kad bijojo, jog nuotraukos gali būti paviešintos ir pakenkti jo asmeniniam gyvenimui bei studijoms universitete.

Kad ir kokia pavargusi jaučiausi grįžusi į nakvynės vietą, aš net nesiruošiau eiti miegoti. Dar su keletu žmonių keliavau gaudyti „Wi-fi", kad galėčiau pasidalinti įspūdžiais su Lietuva ir nuraminti tėvus, jog dar negavau milicijos „bananų“ dozės. Žmonės, kurie mums parūpino nakvynę, nuvedė mus į šalia esantį rūsį, kuriame miegojo kiti protestuotojai – jiems taip pat buvo suteikta nemokama nakvynė. Įėję į rūsį pamatėme apie 100 ant žemės kietai miegančių žmonių. Šalia, ant stalų, gulėjo organizatorių parūpinti sutepti sumuštinai, arbatos puodeliai ir kiti užkandžiai. Vaizdas lyg XXI a. bunkerio, kuriame ilsisi būrys nuvargusių sukilėlių.

Šaltinis: http://pilietis.delfi.lt/

Відвідувачі, які знаходяться в групі Гості, не можуть залишати коментарі в даній статті.

Švietimo ir mokslo ministerija kompensuoja 50% poilsio kainos užsienio lietuvių vaikams, gyvenantiems ne Lietuvoje. L...

PASAULIO LIETUVIŲ BENDRUOMENĖ NEBETURI FINANSINIŲ GALIMYBIŲ TOLIAU LEISTI NUO 1963 M. GYVUOJANTĮ ŽURNALĄ “PASAULIO LIETU...

Kijevas – Chersono ir Krymo pasienis. Laikas: 2014 balandžio 16-20 dienos. Dalyviai: Vilma Valiukevičienė. Misijos o...